Susitarti dėl kūdikio ar vaiko Krikšto privalo tėvai (globėjai), arba bent vienas iš tėvų (globėjų). Bent vienas iš jų privalo būti katalikas. Prieš Krikštą tėvai susitinka su kunigu pasikalbėti apie sakramento prasmę, apeigas bei tėvų įsipareigojimą pakrikštytą vaiką auklėti krikščioniškai. Krikštatėvių pareiga yra padėti tėvams vaiką globoti ir katalikiškai auklėti.

Per Krikštą krikščionis Bažnyčioje gauna savo vardą, - kokio nors šventojo, krikštijamajam teikiančio šventumo pavyzdį ir laiduojančio užtarimą pas Dievą. Išsamų Katalikų Bažnyčios šventųjų sąrašą ir trumpus jų gyvenimo aprašymus rasite čia (anglų kalba).

Krikštatėviai privalo būti pasirinkti vaiko tėvų/globėjų; būtų pakankamai subrendę šioms pareigoms (turėtų bent 16 metų amžiaus); būtų priėmę Krikšto, Eucharistijos (Pirmosios Komunijos) ir Sutvirtinimo sakramentus; gyventų krikščioniškai ir galėtų padėti kikštavaikiui taip gyventi; krikščionis nekatalikas gali būti Krikšto liudytoju kartu su kataliku.

Suaugusiųjų krikštas kartais klaidingai suprantamas kaip „bilietas", suteikiantis galimybę priimti kitus sakramentus, tačiau tai yra esminis ir pamatinis žmogaus apsisprendimas tapti krikščionimi, kuriam Dievas yra Kūrėjas ir Išganytojas, Bažnyčia - tikinčiųjų bendruomene, kurios gyvu nariu jis tampa, Evangelija - krikščioniško gyvenimo pamatas. Krikštas negali likti vien gražiu įvykiu, kurį malonu prisiminti, bet būti vartais, pro kuriuos nuolat žengiama į susitikimą su Gyvuoju Viešpačiu, pirmiausia Bažnyčioje - tikinčiųjų bendruomenėje - šv. Mišių metu, taip pat savo kasdieniniame gyvenime vadovautis krikščioniškais principais.
Suaugęs, norėdamas pasiruošti krikštui, turėtų kreiptis asmeniškai į vieną iš parapijos kunigų. Tradiciškai suaugusiųjų pasirengimas prasideda rugsėjo mėnesį ir yra jungiamas su pasirengimu Sutvirtinimo sakramentui (informaciją apie registraciją Suvirtinimo sakramentui nuo rugpjūčio pabaigos bažnyčios skelbimo lentose). Krikšto sakramentas iškilmingai švenčiamas Velykų naktį, šv. Mišių metu.

Apie Krikšto sakramentą plačiau:

Kodėl pirmas įkrikščioninimo sakramentas vadinamas Krikštu?
 Jis pirmiausia vadinamas Krikštu dėl pagrindinės šventimo apeigos: pakrikštyti reiškia panardinti į vandenį. Krikštijamasis panardinamas Kristaus mirtyje ir prisikelia su juo kaip „naujas kūrinys" (2 Kor 5, 17). Taip pat jis vadinamas „Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu" (Tit 3, 5) ir „apšvietimu", nes pakrikštytasis tampa „šviesos vaiku" (Ef 5, 8).

Kokia yra esminė Krikšto apeiga?
Esminė šio sakramento apeiga yra krikštijamojo panardinimas į vandenį arba vandens išliejimas ant jo galvos, šaukiantis Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardo.

Kas gali priimti Krikštą?
Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas asmuo.

Kodėl Bažnyčia krikštija kūdikius?
Todėl, kad jie gimsta su gimtąja nuodėme ir juos reikia išlaisvinti iš piktojo galios bei įvesti į Dievo vaikų laisvės karalystę.

Ko reikalaujama iš krikštijamojo?
Iš kiekvieno krikštijamojo reikalaujama tikėjimo išpažinimo, kurį suaugęs atlieka asmeniškai, o už kūdikį - tėvai ir Bažnyčia. Atsakomybe už parengimą Krikštui (katechumenatą) ir tikėjimo bei Krikšto malonės ugdymą taip pat dalijasi krikšto tėvas ar krikšto motina ir visa bažnytinė bendruomenė.

Kas gali krikštyti?
Paprastai Krikštą teikia vyskupas ir kunigas, o lotynų apeigų Bažnyčioje - dar ir diakonas. Iškilus būtinybei krikštyti gali kiekvienas asmuo, turintis intenciją daryti tai, ką daro Bažnyčia. Jis lieja vandenį ant kandidato galvos ir taria trejybinę Krikšto formulę: „Aš tave krikštiju vardan Dievo - Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios."

Ar Krikštas būtinas išganymui?
Krikštas būtinas išganymui tų, kuriems buvo paskelbta Evangelija ir kurie turi galimybę prašyti šio sakramento.

Kokie yra Krikšto padariniai?
Krikštu atleidžiama gimtoji nuodėmė, visos asmeninės nuodėmės ir bausmės už nuodėmes; jis leidžia dalyvauti Dievo trejybiškajame gyvenime per pašvenčiamąją malonę, per nuteisinamąją malonę, įtraukiančią į Kristų ir į jo Bažnyčią; jis leidžia dalyvauti Kristaus kunigystėje ir padeda bendrystės su visais krikščionimis pamatą; jis leidžia skleistis dieviškosioms dorybėms ir Šventosios Dvasios dovanoms. Pakrikštytasis visam laikui priklauso Kristui, jis paženklintas neišdildomu Kristaus antspaudu (žyme).

Kokia yra per Krikštą gaunamo krikščioniškojo vardo prasmė?
Vardas yra svarbus, nes Dievas pažįsta kiekvieną vardu, t. y. kaip nepakartojamą. Per Krikštą krikščionis Bažnyčioje gauna savo vardą, pageidautina - kokio nors šventojo, krikštijamajam teikiančio šventumo pavyzdį ir laiduojančio užtarimą pas Dievą.

Parengta pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmo Santrauką